šventės..

liūdna man. mano veido išraiška neatitinka aplink bėgiojančių bendradarbių išraiškoms. nieko, ir taip būna.
nereik per daug gilintis. šventės ateis ir praeis.

asmenybė

su Migle mūsų darosi vis sunkiau susikalbėti t.y. ir taip sunku, kad ji dar nekalba daug, bet prasidėjo visokie pikčiukai. ji kaip vijurkas, energija liejasi per kraštus ir tik spėk sužiūrėt jau ko pridirba. jei ko neleidi, tai baisiai dūdas paleidžia ir neišaiškinsi jai, kad negalima, net klausyti nenori. Kažkurią čia dieną išvertė ji pilną puodelį su arbata ant naujos staltiesės (dar gerai, kad arbata buvo atšalus, tai būtų jau nebe staltiesė man rūpėjus..). Apibariau aš ją pakėlus balsą, tai kaip įsižeidė mergaitė. Nubėgo pas Igorį paguodos ieškot. Kai šis ant rankų nepaimė, tai pas Auksę prašėsi, bet ir ten nesurado užtarimo. Tada puolė tetį šaukt. Bet įdomiausia tai, kad kai aš sakau: "Ateik, Miglyte, susitaikom", tai ji visą valandą man išdidžiai "NE" sakė. Atseit supyko. Ir juokinga ir nejuokinga. "čia požymiai, kad asmenybė formuojasi", sakė man Ugnė.

apie roto virusą

per visas šventes, nespėjau parašyt, kad ligoninėj mes su Migle gulėjom. roto virusą nustatė. požymiai: viduriavimas, aukšta temperatūra, vėmimas, skysčių praradimas. sakė, daug vaikų ir ne tik vaikų juo serga. o Miglei Valdas iškvietė greitąją, kai ši vėmė keletą kartų ir buvo labai nusilpus, kad net galvos nenulaikė, kaip mažas kūdikėlis. Ir gerai, kad nuvažiavom į ligoninę, nors ir labai baisu buvo, kad guldo. Miglė buvo daug skysčių praradus, tai lašelinė visą vakarą jai lašėjo..gaila. ir patirtis tokia ne iš maloniųjų. sunku labai, kai vaikas verkia, o padėt nelabai gali ir nežinai, ką daryt..
prieš pat Kūčias mus išleido namo.. :)

Šv. Kalėdų dieną mes aplankėm visus mylimiausius Ukmergėj. Paskui skambino, kad ten vienas po kito apsirgo: viduriavimas, temperatūra, vėmimas..turbut ten mes savo viruso biški palikom.

po švenčių..

va, šiandien laaabai jau darbinga diena buvo. ir pasibaigus jai jaučiuosi daug nuveikus :) geras jausmas.
šaltokai su manim bendrauja mano kolega vienas, gal dar dėl tų dviejų nedarbo dienų, kai gulėjau su Migle ligoninėj, o gal šiaip jam šventės buvo nevykusios, ai, neimu į galvą :)
tikriausiai ir Naujuosius sutiksim šeimyniškai, kaip ir Kūčias, nes Miglė sloguoja, bet visai aš nenusimenu... kažkokia giedra giedra nuotaika užplūdo :)))

skamba ausyse Marijono.. " dar savaitė iki Naujų, tiek daug reikalų per Kalėdas...
daug gerų valandų rogėmis ledu atveš Kalėdos.."

laikas

vakar kalbėdami su Igo pastebėjom, kad prieš Kalėdas laikas kažkaip pagreitėja.. tarsi pradeda bėgti dvigubai greičiau. rodos, tiek yra darbų, kuriuos reik nudirbti, bet laiko nebeužtenka, kaip ir prieš visas Kalėdas...

naujas gyventojas

pas mus namuose naujas gyventojas - mažas šešių savaičių šuniukas. Miglė žiūri į jį atsitūpus ir amsi. Atseit žino, kad čia šuo. O šuniukas labai linksmas ir nori žaisti. Bėga paskui Miglę, o šita išsigąsta. Labai nori Miglė šuniuką paglostyt, bet biškiuką prisibijo. Gal ir gerai, nes aštrūs to šuniuko dantukai. Bet džiaugsmo daug visiems.

pasidirbau gražutes, tvirto medžio rogutes...

šeštadienį važiavom pirkti dukrytei rogučių. gi kokia vaikyste be jų. tik gavosi taip, kad rogutės, kurias geliausiai išrinkome medžiu net nekvepia.. jos plastmasinės, bet vistiek labai gražutės :) Miglei patiko. kambary stovi, o ji vis įlipa, pasėdi, išlipa. Ir kai paklausiu, ar gražios rogutės, tai ji galvą linguoja ir "a-ja-jai" sako. suprask, oi kokios gražios :)

tikrosios Kalėdos

man vis jos iš galvos neišeina. O vakar draugei gimė sūnus. jai jau prasidėjo tikrosios Kalėdos. apsidžiaugiau labai ir įsijaučiau..tarsi pati būčiau ką tik pagimdžius. įsivaizduoju tą mažuliuką leliuką ir taip vėl noriu laikyti jį rankose. nepakartojamas ir su niekuo nesulyginamas jausmas, kurį norisi patirti dar ir dar ir dar..net sunku paaiškinti kodėl..:)

eglučių laikas

Kalėdos visalaik būdavo mano vardo laikas.. artėjant Kalėdom kasmet vis kas nors kėsindavosi mane papuošti :) patinka man. smagu ir gera. šviesu širdy pasidaro kai pasninga..ir visur girdžiu savo vardą ir dar tokia gražia mažybine forma :) :)

atsisveikinom su kūdikyste

vakar labai greit priimėm sprendimą, nebeduoti Miglei daugiau mamos pienelio.
Miglė buvo pradėjus labai dažnai ir piktai jo reikalauti, net pavalgius kitokio maisto. vakare išėjau miegoti į kitą kambarį ir dar ilgai girdėjau isterišką verkimą...gaila buvo labai. labai labai. nedaug trūko, kad būčiau apsigalvojus..
bet ryte Valdas sakė, kad visą naktį išmiegojo net nepabudus. :) (o aš irgi turbūt pirmą kartą po ilgo laiko miegojau taaip gerai..)

naktinis "koncertas"

mums miglė naktį "koncertą" surengė. siaubas, tiek klykė, kad dar biški ir jau būčiau greitąjai skambinus. ir baisu buvo, ir pikta..galvojom, gal sapnuoja, pradejau klausineti, ar neskauda kas, tai tipo valgyt nonia. atnešė valdas varškės sūrelį, sulčių, vieną kasniuką atsikando ir vėl rėkt. o pieno kai pasiūliau tai nonia.. ir nusiramino, ir užmigo..

bet jei taip prasideda vaikiškos isterijos, tai nežinau kaip elgtis..

apie darboholizmą

šiandien pikta buvau, nespėjus išeiti papietauti, nes ir silpna ir nesmagu.. pradėjau galvoti, kaip surasti tą ribą tarp gero darbuotojo, kuris rūpinasi firmos reikalais ir to rūpinimosi savimi. Juk visąlaik negali aukotis dėl firmos ir nepaisyti savo interesų. ir aš taip įtariu, kad kuo daugiau stengsies, tuo daugiau atsiras darbų.
aišku firmai gerai, kai darbuotojai neskaičiuoja išdirbtų viršvalandžių ir pas mus firmoj taip yra...dirba žmonės su pasimėgavimu ir bajeriais iki septynių, aštuonių kartais, bet kai pagalvoji apie namie laukiančias žmonas ar vaikus, tai pikta būna..

Kalėdinės mintys

šįryt mano galvojimas apie Kalėdas, sniegą, dovanų pirkimą, netyčia pasibaigė ašaromis mikriuke pakeliui į darbą. prisiminiau, kad šiais metais prie Kūčių stalo susėsim nebe visi. per kiekvienas Kūčias sakydavom, na, duok Dieve, kad kitais metais vėl visi susirinktume...

džinsai

penktadienis pas mus darbe neoficiali džinsų diena. neoficiali gal todėl, kad niekur apie tai neskelbiama ir nėra parašyta, bet beveik visi be išimties vaikšto su džinsais. tai ir aš šiandien apsimoviau. gera bent vieną dieną darbo savaitėje pasijausti neoficialiai. kažkaip pavargstu rūpintis, kad atrodyčiau nepriekaištingai..

sena pažįstama

vakar į mikriuką įlipus pamačiau labai senų laikų matytą veidą, bet pažinom viena kitą. Pradėjo ji mane klausinėti, kaip gyvenu,iš jur važiuoju.. Sakau iš darbo, va mėnesį dar tik dirbu, nes prieš tai vaiką auginau. O ji klausia: kieno vaiką? Savo - sakau, tai kaip nustebo. Ji man trupučiuką papasakojo, kad gyveno tris metus su vaikinu ir vieną dieną jam pasakė, kad skiriamės..O paskui sako su pasididžiavimu: aš tai gyvenu, dirbu, tūsinuos. Ir išlipo prie Sodros.

Likusį kelią aš galvojau, kad į jokius linksmiausius tūsus nesutikčiau mainyti to, ką turiu dabar - šeimą.