straipsnis..

"...Kiti niekada nenurimsta todėl, kad tiesiog bijo nieko neveikti. Jie bijo tyloje ir ramybėje suvokti savąją tikrovę. Kai neturiu nieko, ko galėčiau griebtis, tada gali aikštėn iškilti visas mano nusivylimas gyvenimu, tada galiu pamatyti, kad mano gyvenimas nebėra toks, koks turėtų būti, kad visos mano pastangos kitų labui yra bergždžios. Tą patį darau ir toliau, bet tik tam, kad prasilenkčiau su savo paties nusivylimu. O iš tiesų aš jau nebetikiu, kad tai, ką darau ir kuo gyvenu, dar turi prasmę. Viskas yra tuščia. Ir nuo tos tuštumos aš bėgu. Gali prabilti ir mano sąžinė. Gali atsirasti kaltės jausmas. O to aš bijau. Todėl bėgu nuo tylos ir ramybės. Blogiausia, kas man galėtų nutikti, tai vieną dieną akis į akį susidurti su savo tikrove. O kadangi aš bet kokiu atveju norėčiau to išvengti, tai visada turiu ką nors veikti, kuo nors užsiimti. Taip ir laisvalaikis tampa stresu. Aš ir laisvalaiko tuštumą bandau užkaišyti begale užsiėmimų. Tokie savo tikrovės vengiantys žmonės nuolatos bėga patys nuo savęs. O paskui skundžiasi, jog yra tokie nuvargę. Bet jie stresą sukelia patys sau. Negali nusiraminti, nes savo širdies gilumoje jie to visai ir nenori, nes juos nuolat bėgti verčia juose giliai įsišaknijusi baimė. "

toliau.. :
http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles%2F83830

patiko..

kai sunku...

.... čia tam, kad gyvenimas per lengvas nepasirodytų...