pas močiutę ir Zitutę Ukmergėje

norėjau jau vakar pasidžiaugti, bet kažko neveikė blogspot.com, tai parašysiu šian, kol nepamiršau, kaip labai Miglei patinka būti Ukmergėje. Tik įėjus pro duris, ji iškart bėga į kitą kambarį ieškoti močiutės (o gal tiksliau pasakius, pirmiausia jos spintelės su daugybe įdomiausių dalykėlių ir saldainių :) ). O kai tą spintelę patraukiam, kad nepasiektų, nes vaistų ten yra, tai tada Miglė visaip pradeda kalbinti močiutę: "caca" daro (glosto galvą), bando bučiuką duoti, apkabinti. Atima iš močiutės akinius ir dedasi sau ant nosies. Išgeria močiutės arbatą (gal pas močiutę skanesnė?..:) ) Užlipa pas močiutę ant lovos ir bando nuimti Marijos paveiksliuką nuo sienos. Jau tokia nenuorama, kad mano mama sako: tas vaikas, kaip viesulas laksto.. Pasiėmė radiją, išmoko įjungti. Įsijungia ir šoka pagal muziką. Paskui išjungia ir rodo, kad nėra..

Tiesa, dar per tą savaitgalį išmoko Stepą ir Zitą labai gražiai šaukti. Sako: Sepai, Zita. Ir labai į Audrių (puseserės vyrą) žiūrėjo, šiek tiek kuklinosi, o kai tas išėjo, tai pradėjo vardu šaukti: Odi.

Oi, gražu man buvo, kad ji ten tokia laiminga.. :)